Igorio Achremovo „Antrasis šansas“

Lankydamas grupę pastebėjau, kad mano mąstymas ir elgesys pasikeitė. Visų pirma susimąsčiau apie savęs vertinimą. Pajutau, kad pozityvus savęs vertinimas padeda kasdieniniame gyvenime, sumažina vidinę įtampą, atsiranda pasitikėjimas savimi ir savo artimu, skatina augti kaip asmenybei ir siekti užsibrėžto tikslo.
Turiu savyje nemažai savybių, kurios man trukdo pasiekti vidinės pusiausvyros ir tinkamai tvarkytis gyvenime. Grupės dėka susimąsčiau apie tai ir bandau ir su jomis dirbti. Tuo pačiu bandau rasti savyje ir gera, kad išmokčiau save gerbti. Manau, kad daugelis dalykų, tame tarpe ir nusikaltimai, buvo padaryti dėl savigarbos stokos.
Vis didesnę vietą manyje užima pakantumas ir pagarba kitam žmogui. Taip jau susiklostė, kad tapau baisiai kompleksuotas, užsidaręs ir nepasitikintis. Todėl labai svarbu buvo nugalėti baimes ir atkurti savyje tai, kas padėtų man pajausti meilę, džiaugsmą, ramybę. Tai, ką jaučiau būdamas vaikas.
Ypatingai džiaugiuosi tuo, kad turiu galimybę įkalinimo vietoje auginti šuniuką. Visų pirma tai - ištikimas draugas, kuris yra mums, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims, tikro draugiškumo pavyzdys. Žaisdamas su šuniuku pajuntu, kad kasdieniniai rūpesčiai nutolsta, širdį užvaldo ramybė ir šiluma, atsiranda noras padaryti ką nors gera. Pavyzdžiui, atsiprašyti, jei savo elgesiu ką nors įžeidžiau. Labai svarbu rūpintis gyvūnu, nelaukiant iš to kokios materialinės naudos. Tiesiog mylėti be jokio išskaičiavimo. Tai yra ypač aktualu mums.
Labai vertinu galimybę dalyvauti pokalbiuose su socialiniais darbuotojais, psichologais. Užsiėmimuose lavinome socialinius įgūdžius, kurie, žinau, padės įsitvirtinti gyvenant laisvėje. Tai padrąsino ir suteikė vilties mąstyti apie teisėtą, socialiai priimtina gyvenimo būdą, kurį aš suprantu kaip pasiryžimą besąlygiškai laikytis galiojančių įstatymų, dorai bendrauti bei užsiimti visuomenei naudinga veikla ir tokiu būdu pabandyti grąžinti visuomenei tai, ką iš jos atėmiau savo nusikaltimu.
Tai, kad nusikaltimas yra blogis, aišku kaip dieną, bet daug klausimų kilo, kai svarsčiau ar įmanoma nusikaltimą kaip nors išpirkti. Ir jei taip, tai kokiu būdu galima būtų tai padaryti..
Atsakymą į šitą klausimą aš jau turiu. Projekto „Antrasis šansas“ eigoje aš ne tik mokiausi ir auginau bei dresavau šuniuką. Didelę laiko dalį užėmė darbas: verčiau įvairius tekstus iš anglų ir rusų kalbų. Minėtą darbą man pasiūlė LIAPO. Džiaugiuosi minėta veikla bei tuo, kad teisėtu darbu uždirbau lėšų, kuriomis galėsiu kompensuoti Pataisos namams įvairias su šuniuko auginimu susijusias išlaidas. Tačiau tuo mano bendradarbiavimas su organizacija neapsiribojo. Išsamiai susipažinęs su veikla, kurią atlieka organizacijos savanoriai, pradėjau galvoti, kuo gi aš galėčiau prisidėti. Turiu vilčių bei idėjų, kaip galima būtų prisidėti prie organizacijos marketingo veiklos. Perskaičiau daug literatūros apie NVO, endowmentų panaudojimo galimybes Lietuvoje, socialiai atsakingo verslo plėtrą. Jaučiu, kad trūksta žinių. Tačiau tikrai žinau, kad visada yra galimybių grąžinti visuomenei tai, ką iš jos atėmei nusikaltimu.
Svarbią vietą dabartiniame mano gyvenime užima tikėjimas Dievu. Skaitau Bibliją, bendrauju su dvasininkais, kurie apsilanko įkalinimo įstaigoje. Mokuosi iš jų neužsigauti dėl smulkmenų, atleisti ir mylėti savo artimą, ieškau atsakymų į klausimus iš kur aš atėjau, koks mano gyvenimo tikslas ir kur link aš einu.